Pasaulis
Mintys
Laikas
Translate
Paieška
Apie vertybes
Prieš
pradėdami aiškintis esminių vertybių sistemą, pasiaiškinkime kas yra
tos vertybės, iš kur jos atsiranda ir ką jos duoda. Jau iš paties
žodžio galima suprasti, kad vertybė yra susijusi su žodžiais vertė,
vertingas, verta, vertinimas. Priesaga –ybė
rodo kad tų savybių yra daug, gal net daugybė. Kažkur vienoje vietoje
paminėta, kad priskaičiuojama iki 1500 vertybių. Jeigu imti bendras,
visuotinai pripažįstamas vertybes, tai gal jų tiek ir susidarys,
tačiau kiekvienas žmogus dar turi ir savo vertybes. Tas, kurios
būtent jam yra vertingos. Kad išsiaiškinti vertybes, pirma reikia
jas apsibrėžti, po to analizuoti jų savybes.
Dažniausios vertybės yra kilę iš būdvardžių – žodžių, apibūdinančių savybes. Iš žodžio darbštus kilo tokia savybė – darbštumas. Jeigu ji vertinama, tai vertybė. Pats žodis vertinama
turi bent dvi ryškias prasmes – vertinamas, panašiai kaip sveriamas,
tikrinamas, ir kita savybė – vertingas, naudotinas, kokybiškas. Šiuo
atveju vertybės yra tos, kurios aukštai vertinamos. Visokie –umai tai vertybės, kilusios iš savybių. Yra vertybių, kurios nusakomos trumpai, pavyzdžiui, iš žodžio drąsus kilo drąsa. „Žmogus, pasižymintis drąsa“.
Yra ir kitokios rūšies vertybių. Štai kad ir išlikimas. Tai vertybė, kuri kilusi iš veiksmažodžio išlikti. Beje, ankščiau paminėta drąsa taip pat sėkmingai gali būti kilusi iš veiksmo drįsti, išdrįsti. Vertybės, kaip savybės, kilmę yra gana sudėtinga nustatyti, nes lietuvių kalboje visi žodžiai yra glaudžiai susiję.
Tai kam pagaliau reikalingos vertybės? Ką su jomis galima daryti, kaip
naudotis? Kuo skiriasi žmogus, visiškai nežinantis jokių vertybių,
nuo žmogaus daug išmanančio apie jas? Tie žmonės gali visiškai niekuo
vienas nuo kito nesiskirti. Vertybės tik tada tampa vertingos, kai
yra naudojamos. Kad būtų naudojamos, jos turi būti atpažįstamos
žmoguje arba kur nors kitur. Po to jas reikia mokėti pritaikyti savo
gyvenime, veiksmuose, sprendimuose.
Vienas iš vertybių
panaudojimų – vertinimas. Nežinant, nesuprantant, nemokant pastebėti
ir išskirti vertybių, negalima vertinti. Skirtingoje situacijoje
esančiam žmogui reikalingos skirtingos vertybės. Sargui, pavyzdžiui,
reikalingas budrumas, o ne darbštumas. Prižiūrėtojui nereikalingas komunikabilumas. Chirurgui vargu ar reikalingas uolumas. Autobuso vairuotojui visiškai netinka veržlumas. Kaip įvertinti mokytoją, kurio vertybė - griežtumas? Arba prekių pardavėją, kuris pasižymi santūrumu?
Gal, kaip žmogui, ta savybė ir labai dera, bet darbo pobūdis
reikalauja bendrauti su klientais, o ne tylėti vandens prisisiurbus.
Kita vertus, santūrumas dar tapatinamas su neišsišokimu.
Kas netinka, pastebėti labai lengva (ir juokinga), o štai kokios vertybės būtų pageidautinos? Sąžiningumas?
Tai gana sudėtinga vertybė. Vienoje situacijoje ji reiškia viena,
kitoje – visiškai kita. „Sąžiningai prisipažinti padarius kažką
negero“. Kitoje situacijoje sąžiningai turi tylėti ir nieko
nepasakyti - jei karo metu esi žvalgas. Sąžiningas darbuotojas gana
geras, tačiau kai reikia kūrybingumo, išradingumo,
tai sąžiningumas nelabai padeda. Ypač, kai tas darbuotojas moka tik
sąžiningai atlikti pateiktas užduotis. Įvairiose gyvenimo
situacijose reikia gana skirtingų savybių. Jeigu esi universalus
žmogus, turintis savyje ir taikantis labai daug vertybių, tai jas
tenka kažkaip perorganizuoti, valdyti, išjunginėti. Tai jau yra ne
vertinimo darbas, o vertybių taikymas savo veiksmuose, sprendimuose.
Paprastai pats sau esi ir vertintojas, ir vertybių taikytojas.
Tobulas žmogus bus tas, kuris žinos
daug įvairiausių vertybių (arba pačias esmines, svarbiausias), mokės
jas atskirti vieną nuo kitos ir savyje ir kitame, taip pat mokės
tobulai jas taikyti, naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui
reikės panaudoti vienas vertybes, nuslopinant kitas. Nuslopinamos
vertybės pagal aktualumą nuleidžiamos žemyn, o reikalingos - iškeliamos į
viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes, atrinkti
esmines. Esminės vertybės tai tos, kurios dalyvauja beveik visur. Tai
pamatinės vertybės, kartais vadinamos net dėsniais.
|
Kas
galėtų pasigirti, kad jam gyvybė nėra vertybė? Maža to, jeigu tu
tos vertybės nevertini savyje, tai gal tu jos nevertini ir
kituose? Gyvybės išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės
rūšių vertybė - egzistencijos pagrindas. Tuo net nereikėtų per
daug rūpintis, nes tai įrašyta kiekvieno gyvo organizmo genuose.
Jame gali nebūti nei mąstymo, nei suvokimo, net smegenų, bet
kažkokiu būdu organizmas atlieka
tą funkciją. Gyvybės išsaugojimas yra toks stiprus, kad gresiant
pavojui išlikimui, ant svarstyklių lėkštelių gali būti sulyginamos
dvi gyvybės. Viena svarbesnė, kita – mažiau svarbi. Spėju, kad
taip per globalinį atšalimą ir išliko žmonės, kai per trumpą laiką
nebeliko augalų. Tam, kad išlikti, teko prisitaikyti vartoti
gyvūnų mėsą. Apsisaugojimui nuo mirtį nešančio šalčio, teko
išmokti nudirti ir panaudoti gyvūnų kailį. Kas tai sugebėjo –
išliko, kas nesugebėjo perorientuoti savęs – išmirė. Šiuo atveju
išlikimas yra ne paprasčiausia vertybė, tai yra gyvenimo dėsnis.
Kapitalinis dėsnis. Per visą žmonijos istoriją jis yra taip
stipriai įaugęs, kad žmogus ir be pavojaus išlikimui iš inercijos
taikė šį dėsnį. Kovoje už būvį, už geresnę ir patogesnę gyvenime
vietą vis būdavo naudojamas kito gyvybės atėmimas. Kas buvo stipresnis,
tas ir galėjo taikyti tą jėgą. Išlikimo vedini, žmonės pradėjo ir
burtis į grupes, nes tuomet jie tapo stipresne jėga.
Organizaciniai sugebėjimai ryškiai sustiprino išlikimą. Taip
atsirado valdžia, autoritetas, gerai organizuotos grupės. Ir visa
tai tik dėl geresnio, saugesnio išlikimo. |
Knygos FB
Populiarūs įrašai
-
Šis tinklalapis yra "Minčių Fontano" - http://www.minciufontanas.lt - kopija, klonas. Aišku, su laiku jis gali pasipildyti, to...
Komentarai