/su humoru ir saviironija/

• Lietuvis:

Gali, nori, bet ne viską daro – tingi, svarsto, renkasi, kol lieka nieko nepešęs.
Pavydi, analizuoja situaciją, sutuoktinį, kaimynus, rusus, žydus, lenkus, amerikonus.
Stato namus, rūmus, viešbučius kurių po to apžioti negali. 
Mėgsta pavalgyti, bet nepersivalgo ... cepelinų, skilandžių, kumpių.
Lietuvis -  kūrybingas, darbštus, kai pamato to tikslą. Jei nemato – nusigeria, išeina iš namų svetur, keičia žmoną, vaikus.
Lietuvis - geras taisytojas. Kas ką išmeta – lietuvis beveik viską pataisys ir tas daiktas tarnaus dar tiek pat kiek tarnavo naujas.
Mėgaujasi gamta: ežerais - net kitų prie jų neprileidžia. Mėgaujasi miškais, piliakalniais, jūra, kalnais. Kadangi jų Lietuvoje nėra, tai važiuoja kitur slidinėti, kopti.
Mėgsta greitį -  kad tik ko neužmuštų. Karas keliuose - liekana, išlikusi  nuo LDK  laikų lietuvių karingumo.
Mėgsta išgerti – tai lietuvių privilegija. Ja naudojasi net ir tie, kurie turi nuo to saugoti.
Geri prekybininkai – duok jiems pinigų, tai visą pasaulį nupirks ir perparduos su pelnu ateiviams.
Labai mėgsta keliauti – tam pasidarė gerus kelius, prisipirko mašinų ir varinėja per savo šalį, ir toliau - per Europą, Ameriką, Venesuelą. 
Dėl pinigų lietuvis gali viską – net išvažiuoti iš šalies ir daugiau nebegrįžti.

Lietuvis yra labai didelis individualistas. Labai tylus, kantrus, bet kai kantrybė baigiasi – laikykis pasauli! Ateina lietuviai! Tuomet jie pasidaro galiūnai, didvyriai, genijai. Kartais lietuviai gali net tobulai plėšti kitus. (Šito kopijuoti nerekomenduojama)

Lietuvis visam gyvenimui atsimena skriaudikus. Reikia milžiniškų pastangų, kad užglaistyti skriaudą. Net didelis kiekis degtinės nepadės to užmiršti.
Tai rodo, kad lietuvio gera atmintis. Jis atleidžia, bet prisimena viską, kas buvo negero. Todėl laikykis – ir po mirties lietuvis tave suras! Tačiau, jis nėra kerštingas – greičiau kenčiantis. Tam pasistatė Kryžių kalną.

(...Stotelėje vienas mažas 6-7 metų lietuviukas parodė savo charakterį – puolė muštis). O kur lietuvių kantrybė? – Ne pas visus. Vieni neapsikenčia ir ima daryti, o kiti kenčia ir laukia kol kas nors už juos tai padarys. Ir jie visiškai teisūs – padaro. Jei ne savaime, tai per ką nors. Todėl
Lietuva yra ekstrasensų, būrėjų ir pranašų šalis. Jie ne tik pranašauja, bet ir daro. Jie padaro, kad jų krepšinio komanda "nuvalo nosį" net pačioms stipriausioms pasaulio komandoms. Vos tik pranašai nukreipia savo žvilgsnį kitur – krepšinis suglemba, bet tuomet lauk kito pakilimo, o gal net sukilimo.

Lietuviai turi labai stiprias mintis. Ne visada jos teisingos, bet kai teisingos,  lietuvis  jomis daro tvarką : valdo orą, ligas, kitas valstybes, gal net lietuvis paleido žemę, kad ji taip suktųsi. Kadangi tos galios prilyginamos Dievui, tai lietuvis turi turėti tiesioginį ryšį su Juo. Ir tai ne išsigalvojimas. Juk pats Dievas leido lietuviui ilgiausiai išlaikyti pagonybę. Greičiau lietuvis sukurs naują religiją – tobulesnę, tikslesnę, teisingesnę, tą kuri veikia 99%. Ar tai = krikščionybei? Gal yra panašumų, bet galima dar tiksliau priartėti prie TIESOS – tai yra prie Dievo. Kad lietuvis yra stiprus šioje srityje, rodo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai. Kas nors juk turėjo atkalbinėti lietuvius kurti ką nors tokio. Reiškia, lietuvio mintys danguje yra gerai matomos ir girdimos. "O, Dangau!"
Ar dangus - asmuo?

Lietuvis yra orus. Jo bet kur nenusiųsi. Jis žino savo vietą ir galią. Lietuviams nereikia  įstatymų savo tautos švarumui apsaugoti. Ji  ir taip gana švari. Svetimas kraujas pagal poreikį priduoda lietuviui kolorito.

Lietuvis moka vartoti. Jis nepuola mesti takelio dėl geresnio kelio, nes niekas gerai nežino kuo viskas baigiasi.

Lietuviai gerai jaučia savo tautos išlikimą. Vos tik jis pradeda šlubuoti, lietuvis meta inkarus į visas tvirtesnes žemes. Jei Lietuvoj lietuvis pražus, tai pasaulyje vis tiek jų bus. Kol yra bent vienas lietuvis pasaulyje ar save juo laikąs, egzistuos ir Lietuva.

Lietuviai yra stiprūs dvasia. Kuo labiau ją slėgi, tuo  labiau ji stiprėja ir sukuria daugiau save palaikančių. LIETUVIO MEDIS YRA ĄžUOLAS. Lietuvio aura – ąžuolo vainikas. Tvirtas kaip ąžuolas – tvirtas kaip lietuvis. Į lietuvį trenktis -  kaip į ąžuolą. Jo vis tiek nenugalėsi. Taigi nešok prieš lietuvišką ąžuolą, nes gausi „dubą“!

Lietuvis beveik nevartoja ginklų. Jo ginklas - mintis ir ryšys su gamta, žeme, oru, stichijomis. Jis gali jas taip suvaldyti, kad bet kurioje pasaulio valstybėje jie tarnaus jam ištikimai. Pajausk savyje ryšį su žeme ir tu tapsi toks stiprus, kaip lietuvis.
Ir tuomet pasipils stebuklai!

Lietuvis toks stiprus, kad jo net velnias neims. Jis pats gali velnią paimti nė kiek jo nebijodamas. Įrodymas - velnių muziejus Kaune.

Lietuvio, kaip mažos tautos, stiprumo įrodymas - nuosava senovinė kalba. Ne daug kam pavyko išsaugoti ją  neasimiliuotą, egzotišką. Labai retas lietuvis atsisakys savo kalbos arba jis -  jau ne lietuvis.

Lietuvis yra gana tolerantiškas. Jis ilgai priešinasi naujovėms, bet kai jau priima, tai pradeda pirmauti pasaulyje – krikščionybė  (Lietuva - Marijos žemė), krepšinis, technika - automobilizmas, prekyba, ... minčių valdymas.

Lietuvis ambicingas, orus, pas bet ką neis, nesižemins, neprašys -  geriau kentės.
Ar dabar lietuvis nepagedo? – Taip, ir dar kaip! Stiprybė jo dingsta, jis tampa drebule, jis tampa nebekantriu. Įvaizdžiu to nepataisysi. Reikia kažko rimtesnio…….........