Kūnas - Dvasia
(paruošiamoji - apžvalginė medžiaga)
Kūnas
Savybės,
masė, jėga, judėjimas, galimybės, sudedamosios dalys, fiziniai
signalai, pojūčiai. Vidus, išorė, proporcijos. Cheminių medžiagų
apykaita, energetiniai mainai. Fizikinės sąlygos. Automatinis -
neautomatinis procesų valdymas. Vidinių signalų plitimas. Paprasti,
sudėtingi veiksmai. Paskirtis.
Dvasia
Savybės,
paskirtis, ribos, apibrėžtumas, stabilumas, konkretumas, dinamiškumas,
signalų apdorojimas, atmintis, protas, jausmai, mintys, valia,
mąstymas, sprendimų priėmimas, nuostatos, požiūris, sugebėjimai,
polinkiai, teigimas – neigimas – ignoravimas. Vidinis pasaulis, sąmonė (aut. - susvaigo galva). Suvokimas,
supratimas, žinojimas, tikėjimas, viltis. Žemesnių signalų valdymas.
Vidinė hierarchija, prioritetai, svarba, reikšmė. Nuojauta, įtarimas,
laiko suvokimas, malonumas, pasitikėjimas, noras, įsigilinimas,
informacijos analizė, sisteminimas.
Kūno ir dvasios junginiai, aukštasis valdymas: kalba, darbas, mokymasis, rašymas, mimika, dainavimas, rankų valdymas, šokis, valgymas, naudojimasis įrankiais,
grojimas. Stebėjimas, apsimetimas, kartojimas, sulyginimas, reakcija į
pojūčius, bendravimas, santykiai, elgesys, įpročiai, pomėgiai,
kontaktai.
Kodėl žmogus žino, kad nereikia eiti į sieną, kad nereikia lipti ten, kur nėra tvirto pagrindo, kad nereikia imti to, ko nesimato? – Nesąmoningų, nereikalingų veiksmų atmetimas.
Kaip sužinoma ką daryti, kaip daryti ir ko nedaryti? Kas padeda tai suprasti?
1. Instinktas => automatinis - įgimtas elgesys, refleksai, paveldėjimas.
2. Nuojauta => nesąmoningas kelio pasirinkimas, intuicija, įtarimas.
3. Pajautimas => skausmas, malonumas, noras, trauka.
4. Stebėjimas => pakartojimas, sulyginimas, skirtumai.
5. Bandymas => galimybių ribų, pavojingumo, pajėgumo, sugebėjimų sužinojimas.
Tai vidinės savybės, santykis su savimi, savo organizmu.
Santykis su išoriniu pasauliu, su kitais žmonėmis, su daiktais. Realizuojamas distanciniu stebėjimu, bandymu, kontaktu, prisilietimu. Atstumo pasirinkimas, savęs atskleidimas - paslėpimas. Stebėjimo procese pagrindinė informacija ateina regėjimo pagalba stebint vaizdus, jo pokyčius. Garsų analizei naudojama klausa, girdėjimas, įsiklausymas. Distancinis medžiagų nustatymas vyksta uoslės pagalba, kontaktinis – skonio pagalba. Išorės, kaip ir vidaus, sąlygoms nustatyti yra temperatūros, slėgio, vertikalumo, stabilumo, pagreičio, lytėjimo ir kitokio pobūdžio pojūčiai.
Visų šių ir dar kitų duomenų apdorojimas gali būti suskirstytas į fizinį kontaktą, patirtą per pojūčius bei suvokimo keliu, arba dvasiniu keliu be jokių fizikinių signalų. Atskirti fizinį kontaktą nuo dvasinio nėra taip paprasta. Dvasios vaidmuo išryškėjo tada, kai žmogus pradėjo atskirti savyje fizikinių, realių signalų apdorojimą nuo grynai vidinių procesų, kurie nesusiję su išorinių signalų apdorojimu. Tokiu būdu pradėjo išsikristalizuoti žmogaus dvasinis – vidinis pasaulis su savo savybėmis, charakteristikomis ir galimybėmis. Kai nerealių (įsivaizduojamų) procesų kiekis pradėjo vyrauti, iškilo būtinybė atriboti vidinį žmogaus pasaulį nuo išorinio. Tobulėjant vidiniam pasauliui, kylant jo galimybėms pradėjo tobulėti žmogaus vidinės savybės, kurių išeiga į išorę pasidarė gana problematiška. Vidinio pasaulio procesų, bei aukšto informacijos lygio perteikimo sudėtingumas sukūrė barjerą, kuris uždarė – atribojo žmogaus vidinį pasaulį nuo išorinio. Tokiu būdu žmogaus vidinio pasaulio pažinimas tapo sudėtingas, o kartais ir neįmanomas. Pradėjo trūkti žodžių vidinio pasaulio procesams, jausmams ir vidiniams pojūčiams išreikšti bei galimybės pasitikrinti ar kitas žmogus teisingai tai suvokė. Ši atskirtis leido kurti vidinį pasaulį savaip, ne pagal kažkokias reglamentuotas taisykles ar normas. Žmogaus vidinis pasaulis tapo sunkiai pasiekiamas tyrinėti, susipažinti išoriniam stebėtojui. Taip, manoma, atsirado dvasia. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad dvasia yra aukšto lygio signalų apdorojimas bei procesų valdymas. Galimybė valdyti globaliai organizmo vidines bei išorines sistemas bei keisti paties asmens santykį, požiūrį, pasirinkti arba atmesti sprendimus, net įtakoti pačią asmenybę, jos tikslus, siekius, programą suteikė dvasiai ypatingos reikšmės bei galios.
Kodėl žmogus žino, kad nereikia eiti į sieną, kad nereikia lipti ten, kur nėra tvirto pagrindo, kad nereikia imti to, ko nesimato? – Nesąmoningų, nereikalingų veiksmų atmetimas.
Kaip sužinoma ką daryti, kaip daryti ir ko nedaryti? Kas padeda tai suprasti?
1. Instinktas => automatinis - įgimtas elgesys, refleksai, paveldėjimas.
2. Nuojauta => nesąmoningas kelio pasirinkimas, intuicija, įtarimas.
3. Pajautimas => skausmas, malonumas, noras, trauka.
4. Stebėjimas => pakartojimas, sulyginimas, skirtumai.
5. Bandymas => galimybių ribų, pavojingumo, pajėgumo, sugebėjimų sužinojimas.
Tai vidinės savybės, santykis su savimi, savo organizmu.
Santykis su išoriniu pasauliu, su kitais žmonėmis, su daiktais. Realizuojamas distanciniu stebėjimu, bandymu, kontaktu, prisilietimu. Atstumo pasirinkimas, savęs atskleidimas - paslėpimas. Stebėjimo procese pagrindinė informacija ateina regėjimo pagalba stebint vaizdus, jo pokyčius. Garsų analizei naudojama klausa, girdėjimas, įsiklausymas. Distancinis medžiagų nustatymas vyksta uoslės pagalba, kontaktinis – skonio pagalba. Išorės, kaip ir vidaus, sąlygoms nustatyti yra temperatūros, slėgio, vertikalumo, stabilumo, pagreičio, lytėjimo ir kitokio pobūdžio pojūčiai.
Visų šių ir dar kitų duomenų apdorojimas gali būti suskirstytas į fizinį kontaktą, patirtą per pojūčius bei suvokimo keliu, arba dvasiniu keliu be jokių fizikinių signalų. Atskirti fizinį kontaktą nuo dvasinio nėra taip paprasta. Dvasios vaidmuo išryškėjo tada, kai žmogus pradėjo atskirti savyje fizikinių, realių signalų apdorojimą nuo grynai vidinių procesų, kurie nesusiję su išorinių signalų apdorojimu. Tokiu būdu pradėjo išsikristalizuoti žmogaus dvasinis – vidinis pasaulis su savo savybėmis, charakteristikomis ir galimybėmis. Kai nerealių (įsivaizduojamų) procesų kiekis pradėjo vyrauti, iškilo būtinybė atriboti vidinį žmogaus pasaulį nuo išorinio. Tobulėjant vidiniam pasauliui, kylant jo galimybėms pradėjo tobulėti žmogaus vidinės savybės, kurių išeiga į išorę pasidarė gana problematiška. Vidinio pasaulio procesų, bei aukšto informacijos lygio perteikimo sudėtingumas sukūrė barjerą, kuris uždarė – atribojo žmogaus vidinį pasaulį nuo išorinio. Tokiu būdu žmogaus vidinio pasaulio pažinimas tapo sudėtingas, o kartais ir neįmanomas. Pradėjo trūkti žodžių vidinio pasaulio procesams, jausmams ir vidiniams pojūčiams išreikšti bei galimybės pasitikrinti ar kitas žmogus teisingai tai suvokė. Ši atskirtis leido kurti vidinį pasaulį savaip, ne pagal kažkokias reglamentuotas taisykles ar normas. Žmogaus vidinis pasaulis tapo sunkiai pasiekiamas tyrinėti, susipažinti išoriniam stebėtojui. Taip, manoma, atsirado dvasia. Tokiu būdu galima daryti prielaidą, kad dvasia yra aukšto lygio signalų apdorojimas bei procesų valdymas. Galimybė valdyti globaliai organizmo vidines bei išorines sistemas bei keisti paties asmens santykį, požiūrį, pasirinkti arba atmesti sprendimus, net įtakoti pačią asmenybę, jos tikslus, siekius, programą suteikė dvasiai ypatingos reikšmės bei galios.
2006-07-25
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
statc
Užsisakykite
Pranešimai
Visi komentarai
Populiarūs įrašai
-
Šis tinklalapis yra "Minčių Fontano" - http://www.minciufontanas.lt - kopija, klonas. Aišku, su laiku jis gali pasipildyti, to...
0 comments:
Rašyti komentarą